Sulaikymas

Žinau, kad kolegos į mane žiūri nerimtai.

Ofise dažnai vienas ar kitas giriasi atliktomis operacijomis: jie pasakoja apie tai, kaip metų metus rinko informaciją, ištisus mėnesius „lipdė“ veiksmų planą ir kokio ryžto reikalavo sulaikymai.

Į jų nagus pakliūna visi: mafijozai, verslininkai (nors pastaruosius dažnai sunku atskirti), net politikai.

Atrodo, kad norint čia dirbti turi būti dviejų metrų ilgio spinta. Kai išsirikiuojame valgyklos eilėje, jaučiuosi, lyg vėl būčiau penktoje klasėje ir bandyčiau prasibrauti pro dičkius.

– O kaip tau sekasi? – paklausia, kai nebeturi, ką vienas kitam pridurti.

– Normaliai, – atsakau – Turiu porą darbelių, bet dar anksti kalbėt.

Neturiu nė vieno supisto darbelio. Visos mano bylos greit nutrūksta: tai įtariamasis dingsta iš akių, tai pritrūksta įrodymų, tai dar koks marazmas.

Su laiku bendradarbių klausimas „kaip sekasi?“ tapo tikru įžeidimu. Jie žino, kad visi mano bandymai baigiasai fiasko; pyzdavojosi ir tiek.

Oba! Ką čia turim? Cha, tikrai nepraleisiu progos sulaikyti pažeidėjo, kai šis išdygsta, kaip iš po žemių.

„Mokesčių inspekcija“, – pasakau prie „Maximos“ mėlynes pardavinėjančiai bobutei. Mačiau, kaip praeiviui pardavė stiklainį, o čekio tai nedavė. Net kasos aparato neturi!

Pildau protokolą ir džiaugiuosi, kad pagaliau turėsiu, kuo pasigirti kolegoms. Jos raukšlėtais skruostais bėga ašaros, bet su tokiais prikolais neapgaus! Parazitė, žinos, kaip vogti iš valstybės.

Seni pažįstami

Tądien žmona pietums įdėjo praėjusios vakarienės likučius. Įmečiau vištieną į mikrobangų krosnelę, bet maišelyje buvo dar kažkas. Įkišau ranką ir ištraukiau šokoladinį keksiuką su prikabintu sveikinimu: „Su gimtadieniu. Myliu“. Pamaniau, kad tai, kas nuoširdu, negali būti banalu.

– Labas rytas, – už nugaros ištarė pažįstamas balsas.

Netikėjau savo ausimis. Negali būti. Neįmanoma! Bet… nejaugi? Lėtai atsisukau ir biuro virtuvės tarpdury išvydau Andrių, vaikystės draugą, kurio nemačiau nuo dešimtos klasės. Pribėgau ir apkabinau jo plačius pečius.

– Neparašai, nepaskambini, – pasakė jis.

– Būtų lengviau, jei turėtum feisbuką.

– Gerai, gerai, nesiteisink. Tokią dieną ir taip negalima ant tavęs pykt.

– Vis dėlto, kaip mane radai?

Andrius numojo ranka.

– Čia tai nieko, – atsakė jis – Surinkti kitus buvo daug sunkiau.

Jis sušvilpė ir į patalpą suplūdo žmonės: Tautvydė (mergina, su kuria susitikinėjau studijuodamas universitete), Matas (buvęs kambariokas), Igoris (gitaros mokytojas) ir dar daug daug senų pažįstamų, kuriuos laikiau gyvenimo praeitimi.

Suspaudė krūtinę.

– Čia pati geriausia dovan…

– Rokai! – į virtuvę įlėkė mano žmona, Marija. Visi svečiai nuščiuvo ir susižvalgė baimės persmelktomis akimis  – Pamiršau ryte įdėt vaistus, – ji atkišo mažą, oranžinės spalvos plastikinį buteliuką, kuriame gulėjo įvairių spalvų, į M&M’s saldainius panašios tabletės.

Supratau, kad gimtadienio šventė baigėsi.

Geriau nei Oculus Rift

Turiu nuostabų, tiesiog genialų pasiūlymą simuliacinių žaidimų mėgėjams! Visiems, kurie gyvenime troško naujų potyrių, bet tingėjo atsikelti nuo sofos ir vietoj to, kad imtųsi įdomios veiklos, iš LinkoManijos vėl parsisiuntė Sims‘us.

Siūlau išbandyti mirties simuliaciją! Nebijokt, nusilakti iki sąmonės netekimo neprašysiu. Viskas daug paprasčiau!

Esu pakankamai naivus, todėl patikėjau žmonijos literatūriniu palikimu ir padariau prielaidą, kad jums įdomu, ką reiškia numirti. O kad pradėtumėte šią simuliaciją, privalote nemiegoti visą naktį. Šalin kofeiną, nikotiną ir kitokį benziną. Privalėsite apsieiti valios pastangomis.

Pamenat, kai žaisdavot Sims‘us ir jūsų neorganizuotumas net žaidime pasireikšdavo? Kalbu apie tuos atvejus, kai nespėdavot su savo kvailai pavadintu veikėju atlikti visų darbų, o jis taip išvargdavo, kad tiesiog atsijungdavo vietoje. Tai va, tikslas yra ta būsena prieš pat jam užmiegant.

Įsivaizduokite, kad nusikalėte kaip tas nabagas ir pagaliau atėjo aušra!

Saulė pakilo virš horizonto, ėmė nuotaikingai čiulbėti paukščiai, ant žolės suspindėjo rasos lašeliai, o medžiai paskendo pilkame rūke…

Metas! Eikite miegoti!

Skiriami papildomi taškai, jeigu sugebėsite į šį paveikslą įterpti bundantį miestą: pirmuosius troleibusus ir pavienius praeivius tuščiose gatvėse, kelius valančius automobilius ir atsidarančius spaudos kioskus. Visa tai tik sustiprins įspūdį!

Taigi, būtent tada, kai pajausite, kad pasaulis – kažkoks vientisas mechanizmas, privalote eiti miegoti. Tai, mano manymu, yra tiksliausia mirties simuliacija.

Perštinčios akys mėgaujasi pastelinėmis spalvomis, ausys girdi net menkiausią garselį, kuris tylioje aplinkoje atrodo tūkstantį kartų aiškesnis nei paprastai. Pasaulis jums nori atskleisti slaptą savo veidą, bet… Jūs iškeliaujate į tamsą! Kaip tas paliegęs Sims‘ų personažas, kuris atsiriboja nuo visko ir krenta miegoti ten, kur dar prieš akimirką stovėjo. Privalote atsiskirti nuo tos bundančios gamtos ir miesto darnos. Jūs nepriklausote tai nuostabiai visumai. Einate savo keliu.

Tada, kai gulėsite lovoje ir tirtėsite iš šalio net po storiausia antklode, suprasite, kad už lango visiems ant jūsų nusispjaut! Saulė toliau kils aukštyn į žydrą dangų, paukščių giesmės taps vis garsesnės, keliuose ūš daugiau ir daugiau autobusų bei troleibusų! Miestelėnai rikiuosis prie spaudos kioskų nusipirkti cigarečių, o kažkur nuobodžiaujanti siela parsisiųs Sims’us ir po sekundėlės klaviatūroje barškins žodį “rosebud”.

Jeigu iš tikrųjų nusiteikėte ryžtingai ir pretenduojate į highscoreą, išjunkite žadintuvą. Tokiu būdu ženkliai prailginsite simuliaciją. Atsibusite naktį, pakilsite iš lovos ir negalėsite nustygti vietoje. Kupinas jėgų šokinėsite tai šen, tai ten, strikt-pa-strikt išgersite puodelį kavos ir kursite planus ką ten nuveikus, bet… Viską gaubs tamsa ir to niekaip nepakeisite. Draugai ir atimieji klaidžios tolimose sapnų karalystėse, o TV ekranuose bėgs sniegas. Sveikinu, pasiekėte rekordą: jūs – anapus!

Tačiau jeigu iš tikrųjų subrendote, persipjaukite venas, nušokite nuo tilto, palįskite po traukiniu arba ištaškykite sau smegenis pistoletu. Pamatysite, tai kur kas įdomiau už bet kokią simuliaciją.

Vienos nakties nuotykis

Jis atidarė dušo kabiną ir vonios kambarį užpildė garai. Tada kruopščiai nusišluostė ir atsistojo prieš veidrodį. Prisiminė paauglystėje kažkur matytą Švarco plakatą; iškėlė rankas į viršų kaip ant podiumo pozuojantis kultūristas ir įtempė raumenis. Pamerkė sau akį.

Grįžęs į miegamąjį žvilgtelėjo lovos pusėn. Ant jos gulėjo nuoga mergina.

Kiek laiko praėjo nuo paskutinio karto, pamanė jis, metai, pusantrų?

Vyras apsirengė ir apėjęs kambarį įsitikino, kad viešbutyje neliks jo daiktų.

Elena. Praeitų metų vasaris.

Kai kurie vyro draugai įsiamžindavo su savo „trofėjais“ selfiuose, bet ne jis. Pats visada tikėjo, kad moteris turi palikti kažką daugiau, nei pikselius telefono ekrane – prisiminimą, emociją, kuri užplūstų vos pagalvojus apie .

Išgirdo skardų Elenos juoką ir nusišypsojo.

Jis palinko prie gulėjusios merginos. Paskutinį kartą pauostė jos plaukus, pirštu perbraukė smailią nosytę ir pabučiavo į kaktą.

Kraujo lašas nutekėjo merginos ranka ir tekštelėjo ant balto kilimo.

Šūdas.

Vyras krito ant grindų, paseilėjo nykštį ir bandė išvalyti dėmę, bet veltui – raudonas kleckas tik didėjo.

Pažiūrėjo į laikrodį ir nusikeikė.

Jis susuko lavoną į paklodę, užsimetė ant peties ir išspyręs avarinio išėjimo duris nusileido laiptais.

Iššūkis

Visą gyvenimą vengiau objektyvo. Kai darželyje vaikai pozavo nuotraukai su Kalėdų seneliu, aš slėpiausi po Snieguolės sijonu. Vėliau viskas išliko taip pat – jeigu kas nors pakeldavo prie akių fotoaparatą ar kamerą, iškart kažkur išgaruodavau.

– Nesijaudink, – pasakė mergina – viskas greit baigsis.

Ji glostė mano galvą ir šypsojosi lūpų kampučiais.

Kaip galėjau nesijaudinti, kai gulėjau šalia dviejų afrodičių? Kol viena blizgino kameros stiklą, kita lietė mane ir ramino švelniais šnabždesiais.

Afroditė Nr. 1 atnešė sidabrinį indą ir pasilenkė jį pasatatyi šalia lovos. Virš manęs pakibo stangrios krūtys . Tarpkojy iškart pastačiau palapinę.

Suskambo telefonas. Afroditė Nr. 2 pakėlė ragelį:

– Gerai, – pasakė ji – tuoj būsiu.

Tada pažiūrėjo į mane ir pridūrė:

– Turiu išeiti. Nebijok, Vytautas jau patyręs.

Tarpdury vos prasilenkė su milžinišku vyru. Palapinė kaip mat subliuško. Vytautas atsiraitojo rankoves ir kriauklėje nusiplovė plaukuotus delnus.

– Atpalaiduot gerklę, – pasakė jis – truputį užtruks, kol sukišiu visą. Reikės pakentėt.

– Jei vemsi, taikyk į kibirą, – pirštu metalinį dubenį ant grindų parodė Afroditė Nr. 1 – Daktare, galite pradėti endoskopiją.

Rinkos svyravimai

Bankrotas jai grėsė jau kurį laiką, tad kai pagaliau atslinko, ta žinia neužklupo kaip pūga vasarą. Tiesa, paskutinio namo netektį ji vis tiek išgyveno labai emocionaliai.

– Tai… Viskas? – jos akyse suspindėjo ašaros.

Linktelėjau.

– Aš taip stengiausi, – pasakė virpančiu balsu ir nunarino galvą.

– Kartais gyvenime neužtenka vien pastangų. Dažnai reikia ir trupučio sėkmės.

– Bet juk Kalėdos…

Nežinojau, ko ji iš manęs tikėjosi. Visą nuosavybę jau buvo užstačiusi bankui, bet gautų pinigų vis tiek nepakako skoloms padengti.

Ji nusišluostė ašaras ir greitu judesiu pakilo nuo stalo. Tada suraukė antakius ir dėbtelėjo į mane. Nors apatinė lūpa dar virpėjo, atrodė tikrai grėsmingai.

Plačiu rankos mostu ji apvertė žaidimo lentą ir visos kortelės, žali nameliai ir raudoni viešbučiai pažiro po kambarį. Vėliau numetė popierines kupiūras man po nosimi ir pasakė:

– Jeigu tu nemyli manęs, aš irgi tavęs nemyliu.

Apsisuko ant vienos kojos kaip balerina ir nudrožė prie eglutės žaisti su naujomis Kalėdinėmis dovanomis.