Iššūkis

Visą gyvenimą vengiau objektyvo. Kai darželyje vaikai pozavo nuotraukai su Kalėdų seneliu, aš slėpiausi po Snieguolės sijonu. Vėliau viskas išliko taip pat – jeigu kas nors pakeldavo prie akių fotoaparatą ar kamerą, iškart kažkur išgaruodavau.

– Nesijaudink, – pasakė mergina – viskas greit baigsis.

Ji glostė mano galvą ir šypsojosi lūpų kampučiais.

Kaip galėjau nesijaudinti, kai gulėjau šalia dviejų afrodičių? Kol viena blizgino kameros stiklą, kita lietė mane ir ramino švelniais šnabždesiais.

Afroditė Nr. 1 atnešė sidabrinį indą ir pasilenkė jį pasatatyi šalia lovos. Virš manęs pakibo stangrios krūtys . Tarpkojy iškart pastačiau palapinę.

Suskambo telefonas. Afroditė Nr. 2 pakėlė ragelį:

– Gerai, – pasakė ji – tuoj būsiu.

Tada pažiūrėjo į mane ir pridūrė:

– Turiu išeiti. Nebijok, Vytautas jau patyręs.

Tarpdury vos prasilenkė su milžinišku vyru. Palapinė kaip mat subliuško. Vytautas atsiraitojo rankoves ir kriauklėje nusiplovė plaukuotus delnus.

– Atpalaiduot gerklę, – pasakė jis – truputį užtruks, kol sukišiu visą. Reikės pakentėt.

– Jei vemsi, taikyk į kibirą, – pirštu metalinį dubenį ant grindų parodė Afroditė Nr. 1 – Daktare, galite pradėti endoskopiją.