Rinkos svyravimai

Bankrotas jai grėsė jau kurį laiką, tad kai pagaliau atslinko, ta žinia neužklupo kaip pūga vasarą. Tiesa, paskutinio namo netektį ji vis tiek išgyveno labai emocionaliai.

– Tai… Viskas? – jos akyse suspindėjo ašaros.

Linktelėjau.

– Aš taip stengiausi, – pasakė virpančiu balsu ir nunarino galvą.

– Kartais gyvenime neužtenka vien pastangų. Dažnai reikia ir trupučio sėkmės.

– Bet juk Kalėdos…

Nežinojau, ko ji iš manęs tikėjosi. Visą nuosavybę jau buvo užstačiusi bankui, bet gautų pinigų vis tiek nepakako skoloms padengti.

Ji nusišluostė ašaras ir greitu judesiu pakilo nuo stalo. Tada suraukė antakius ir dėbtelėjo į mane. Nors apatinė lūpa dar virpėjo, atrodė tikrai grėsmingai.

Plačiu rankos mostu ji apvertė žaidimo lentą ir visos kortelės, žali nameliai ir raudoni viešbučiai pažiro po kambarį. Vėliau numetė popierines kupiūras man po nosimi ir pasakė:

– Jeigu tu nemyli manęs, aš irgi tavęs nemyliu.

Apsisuko ant vienos kojos kaip balerina ir nudrožė prie eglutės žaisti su naujomis Kalėdinėmis dovanomis.