Seni pažįstami

Tądien žmona pietums įdėjo praėjusios vakarienės likučius. Įmečiau vištieną į mikrobangų krosnelę, bet maišelyje buvo dar kažkas. Įkišau ranką ir ištraukiau šokoladinį keksiuką su prikabintu sveikinimu: „Su gimtadieniu. Myliu“. Pamaniau, kad tai, kas nuoširdu, negali būti banalu.

– Labas rytas, – už nugaros ištarė pažįstamas balsas.

Netikėjau savo ausimis. Negali būti. Neįmanoma! Bet… nejaugi? Lėtai atsisukau ir biuro virtuvės tarpdury išvydau Andrių, vaikystės draugą, kurio nemačiau nuo dešimtos klasės. Pribėgau ir apkabinau jo plačius pečius.

– Neparašai, nepaskambini, – pasakė jis.

– Būtų lengviau, jei turėtum feisbuką.

– Gerai, gerai, nesiteisink. Tokią dieną ir taip negalima ant tavęs pykt.

– Vis dėlto, kaip mane radai?

Andrius numojo ranka.

– Čia tai nieko, – atsakė jis – Surinkti kitus buvo daug sunkiau.

Jis sušvilpė ir į patalpą suplūdo žmonės: Tautvydė (mergina, su kuria susitikinėjau studijuodamas universitete), Matas (buvęs kambariokas), Igoris (gitaros mokytojas) ir dar daug daug senų pažįstamų, kuriuos laikiau gyvenimo praeitimi.

Suspaudė krūtinę.

– Čia pati geriausia dovan…

– Rokai! – į virtuvę įlėkė mano žmona, Marija. Visi svečiai nuščiuvo ir susižvalgė baimės persmelktomis akimis  – Pamiršau ryte įdėt vaistus, – ji atkišo mažą, oranžinės spalvos plastikinį buteliuką, kuriame gulėjo įvairių spalvų, į M&M’s saldainius panašios tabletės.

Supratau, kad gimtadienio šventė baigėsi.