Sulaikymas

Žinau, kad kolegos į mane žiūri nerimtai.

Ofise dažnai vienas ar kitas giriasi atliktomis operacijomis: jie pasakoja apie tai, kaip metų metus rinko informaciją, ištisus mėnesius „lipdė“ veiksmų planą ir kokio ryžto reikalavo sulaikymai.

Į jų nagus pakliūna visi: mafijozai, verslininkai (nors pastaruosius dažnai sunku atskirti), net politikai.

Atrodo, kad norint čia dirbti turi būti dviejų metrų ilgio spinta. Kai išsirikiuojame valgyklos eilėje, jaučiuosi, lyg vėl būčiau penktoje klasėje ir bandyčiau prasibrauti pro dičkius.

– O kaip tau sekasi? – paklausia, kai nebeturi, ką vienas kitam pridurti.

– Normaliai, – atsakau – Turiu porą darbelių, bet dar anksti kalbėt.

Neturiu nė vieno supisto darbelio. Visos mano bylos greit nutrūksta: tai įtariamasis dingsta iš akių, tai pritrūksta įrodymų, tai dar koks marazmas.

Su laiku bendradarbių klausimas „kaip sekasi?“ tapo tikru įžeidimu. Jie žino, kad visi mano bandymai baigiasai fiasko; pyzdavojosi ir tiek.

Oba! Ką čia turim? Cha, tikrai nepraleisiu progos sulaikyti pažeidėjo, kai šis išdygsta, kaip iš po žemių.

„Mokesčių inspekcija“, – pasakau prie „Maximos“ mėlynes pardavinėjančiai bobutei. Mačiau, kaip praeiviui pardavė stiklainį, o čekio tai nedavė. Net kasos aparato neturi!

Pildau protokolą ir džiaugiuosi, kad pagaliau turėsiu, kuo pasigirti kolegoms. Jos raukšlėtais skruostais bėga ašaros, bet su tokiais prikolais neapgaus! Parazitė, žinos, kaip vogti iš valstybės.